Pirčių ventiliacija
Garinės pirties ventiliacija yra vienas iš pačių sudėtingiausių ir tuo pačiu paprasčiausių pirties mikroklimato klausimų. XX a. pabaigoje, paplitus „pseudosaunoms“, tai yra garinėms, kuriose būdavo mėgaujamasi karščio rekordais, ventiliacija kartais būdavo specialiai neįrengiama arba padaroma juokingai maža. Būdavo baiminamasi to, kad „išeis karštis“. Šiuolaikinės pirties požiūriu tai yra pasityčiojimas iš pirties, ją paverčiant kūno kankinimo ir išbandymų vieta. Karščio perversijos neturi nieko bendra su sveika, tradicine pirtimi.
Ventiliacija yra oro apytakos valdymo priemonė. Oras – stichija judri. Ir nematoma. Net ir jautriam patyrusiam pirtininkui yra sunku, o kartais net neįmanoma tiesiogiai pajusti lengvą oro srautą, atnešantį deguonies į įkaitintą pirtį. Apie ventiliacijos buvimą ar nebuvimądažniausiai sprendžiame iš šalutinių požymių:
- Greito paviršių džiuvimo garinėje
- Drėgmės kaupimosi
- Greito kvapų sklidimo,
- Netikėtos karščio koncentracijos (ar jo nebuvimo) garinės kampuose
- Temperatūros „išsisluoksniavimo“ garinėje
- Regimo garo (rūko) atsiradimo garinėje,
- Pasunkėjusio kvėpavimo ir troškumo jausmo
- Garinės kvapo – gaivaus ar sunkaus, užsistovėjusio
Oro srautai pirtyje turi gebėjimą išsklaidyti per didelę drėgmę ir karštį. Jei oro srauto nėra – garinėje gali būti jaučiami dideli karščio kontrastai kylant nuo plauto link lubų, o pati pirtis yra dažniausiai per karšta. Jei oro cirkuliacija per didelė – yra sunku ilgesniam laikui sukurti malonaus karščio poveikį. Būtent todėl ventiliacijos poreikis yra gana individualus – lygiai kaip poreikis pašildyti ar atvėsinti sriubą. Vieni mėgstą ją deginančiai karštą, kiti – atvėsusią. Su ventiliacija yra panašiai.
Visi sutinka tik su vienu teiginiu – garinėje ji privalo būti. O toliau prasideda kūryba... Apibendrintai galima išskirti kelias pagrindines garinės ventiliacijos schemas.
Ventiliacija su elektrine krosnele
Tai įprastos garinės su elektrine krosnele ventiliacijos schema. Ją rekomenduoja dauguma krosnelių gamintojų. Įdomu tai, kad ventiliacijos oro padavimas suprojektuotas šiek tiek virš kronelės (apie 50 cm virš akmenų). Tai yra pakankamai nauja schema, jos nerasime daugelyje senų pirčių. Taip padaryta todėl, kad tokiu būdu sumažėja oro cirkuliacija palei garinės grindis. Be to, kylantis nuo krosnelės dažnai per karštas oras susimaišo su šviežiu ir nebūna toks karštas. Šios schemos trūkumas yra tas, kad zona po plautais ir ties grindimis yra prastai vėdinama. Jei ventiliacija veikia gerai – ji gali „ištraukti“ ir per daug karšto garo, jo gali šiek tiek pritrūkti.
Elektrinės pirties ventiliacija. Pirtis.lt.MInėtų trūkumų beveik neturi pirties ventiliacija su ištraukimu apačioje. karštas oras yra priverstas nusileisti žemyn, nes ten ties ištraukimo anga susidaro išretėjimas. Tokiu būdu karštas garas leidžiasi palei sieną ir šildo sėdinčiųjų nugaras. Šios schemos privalumas – gera karšto oro cirkuliacija, tačiau jai dažniausiai prireikia priverstinio ištraukimo, arba gerai traukiančio ventiliacijos kanalo.
Garinės pirties ventiliacija
Tradicinės šiuolaikinės lietuviškos ventiliacijos sistema susideda iš ventiliacijos įėjimo bei išejimo. Išėjimas paprastai daromas priešingame nuo krosnelės kampe, nuo grindu 1-1,2m. Įėjimas daromas po krosnele arba po garinės durimis.
Reguliuojamas tik ištraukimas, nes padavimas reikalingas ir pirties krosnelei, be to, padavimas nustoja veikti uždarius ištraukimą.