Garinės pirties ventiliacija yra vienas sudėtingiausių ir kartu paprasčiausių pirties mikroklimato klausimų. Kai kur ji būdavo neįrengiama arba padaroma per maža, baiminantis, kad „išeis karštis“. Šiuolaikinės pirties požiūriu tai klaida – ventiliacija garinėje privalo būti.
Kaip atpažinti blogą ventiliaciją
Lengvo oro srauto nepajusi, todėl apie ventiliaciją sprendžiame iš šalutinių požymių:
- Paviršiai garinėje greitai išdžiūsta arba nedžiūsta
- Kaupiasi drėgmė
- Greitai sklinda kvapai
- Karštis susikaupia kampuose arba jo ten visai nėra
- Temperatūra „išsisluoksniuoja“
- Garinėje matyti garas (rūkas)
- Sunku kvėpuoti, kankina troškulys
- Garinės kvapas sunkus, užsistovėjęs
Jei oro srauto nėra, garinėje jaučiami dideli karščio skirtumai nuo grindų iki lubų, o pati pirtis dažniausiai per karšta. Jei cirkuliacija per didelė – sunku ilgiau išlaikyti malonų karštį. Todėl ventiliacijos poreikis gana individualus.
Dvi pagrindinės schemos
Su elektrine krosnele. Oro padavimas įrengiamas šiek tiek virš krosnelės – apie 50 cm virš akmenų. Taip sumažėja oro cirkuliacija palei grindis, o nuo krosnelės kylantis karštas oras susimaišo su šviežiu. Ištraukimas apačioje priverčia karštą orą leistis žemyn palei sieną ir šildyti sėdinčiųjų nugaras; tam dažnai reikia priverstinio ištraukimo arba gerai traukiančio kanalo.
Tradicinė garinė. Išėjimas paprastai daromas priešingame nuo krosnelės kampe, 1–1,2 m nuo grindų, įėjimas – po krosnele arba po garinės durimis. Reguliuojamas tik ištraukimas, nes padavimas reikalingas ir krosnelei.